Nuo lajaus iki bičių vaško ir meno: Europos žvakės istorija
Žvakės visame pasaulyje, 1 dalis
Šiandien žvakę uždegame dėl nuotaikos. Didžiąją Europos istorijos dalį žvakė buvo tiesiog vienintelis būdas dirbti po saulėlydžio – o gera žvakė buvo prabanga.

Romėnų pradžia
Romėnai buvo vieni pirmųjų Europoje, kurie gamino tikras žvakes: iš susuktų pluoštų padarytas dagtis vėl ir vėl buvo merkiamas į išlydytus riebalus, kol susidarydavo storas sluoksnis. Dauguma žvakių buvo iš lajaus, t. y. gyvulinių riebalų. Jis buvo pigus, bet rūko, dvokė ir varvėjo. Buvo ir bičių vaško žvakių, tačiau jos buvo brangios ir daugiausia skirtos turtingiesiems bei šventykloms.
Viduramžiai: vaškas bažnyčiai, lajus namams
Žlugus Romos imperijai, šiaurės Europoje pritrūko alyvuogių aliejaus lempoms, ir žvakės tapo dar svarbesnės. Bičių vaškas degė švariai ir kvepėjo saldžiai, todėl jis keliavo į bažnyčias ir vienuolynus. Paprastuose namuose gyventa su rūkstančiu lajumi.
Žvakių gamyba tapo tikru amatu. Prancūzijoje žvakidirbių cechas minimas nuo 1061 metų. Londone buvo dvi atskiros gildijos – lajinių ir vaškinių žvakių meistrų; vaškinių žvakių meistrai karališkąją privilegiją gavo 1484 metais. Tai rodo, kokie skirtingi buvo šie du pasauliai. Apie XV amžių Paryžiuje atsirado žvakių formos, todėl žvakių nebereikėjo merkti sluoksnis po sluoksnio.
XVIII ir XIX amžiai: ateina mokslas
Su banginių medžiokle atsirado spermacetas – kietas vaškas iš kašaloto, degantis ryškiai ir tolygiai. 1825 metais prancūzų chemikai Michelis Eugène’as Chevreulis ir Josephas Louisas Gay-Lussacas užpatentavo steariną – kietą, švariai degančią medžiagą iš riebalų. 1834 metais Josephas Morganas Mančesteryje užpatentavo mašiną, kuri per valandą pagamindavo apie 1 500 žvakių, o nuo XIX a. šeštojo dešimtmečio atsirado parafinas iš naftos ir skalūnų. Staiga geros žvakės tapo pigios visiems.
Elektros lemputė – ir naujas gyvenimas
Paskui atsirado žibalinė lempa, o nuo 1879 metų – elektros lemputė. Šviesai žvakių nebereikėjo. Tačiau jos neišnyko. Jos persikėlė ant šventinio stalo, palangės, į Advento vainiką ir bažnyčią. XX amžiuje žvakės tapo dekoru – su naujomis formomis ir spalvomis, o dešimtajame dešimtmetyje meistrai atsigręžė į augalinius vaškus, pavyzdžiui, sojų.
Naujausias skyrius
Čia prasideda mūsų pačių istorija. Savo dirbtuvėje Rygoje liejame sojų vašką į savo formas ir kiekvieną žvakę baigiame rankomis. Mūsų žvakes puošia angelai, gyvūnai, miškai ir veidai – nedidelės skulptūros, kurias galima laikyti kaip dekorą arba uždegti ramų vakarą. Po dviejų tūkstančių metų žvakė jau nėra vien šviesa. Ji gali būti menas.
Kitą savaitę: Advento vainikas, šventoji Liucija ir hygge – kaip Vokietija ir Šiaurės šalys pavertė žvakes žiemos dalimi.
Šaltiniai: History of candle making – Wikipedia; History of candles – National Candle Association.


